Gruodis – ramybės ir švenčių mėnuo. Tai metas,
kai mes grožimės balta mozaika pasidabinusiais medžiais, baltu puriu sniego
patalu užsiklojusia žemele. Šis nuostabus laikas pasikeitimus atneša ne tik į
gamtą, bet ir į žmonių sielas. Juk tai
ypatingas advento laikotarpis, kupinas paslaptingumo, vilties ir
šviesos. O ramybės bei šviesos laiką atspindi advento vainikas, kuris iki šiol
labai populiarus daugelyje šalių.
Lazdijų
Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko jau tradiciniu tapęs Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkų
metodinio būrelio renginys „Sušilkime
gerumu“. Tą dieną mes ir susirinkome pamąstyti ir iš naujo suvokti, ką mums reiškia
adventas, kokia jo simbolių prasmė? Jausdamos viena kitos petį bei šilumą, iš
pušies šakelių pynėme advento vainiką. Išspinduliuoti savo širdžių gerumą mums
padėjo tikybos mokytoja Daiva Česnulevičienė.
Ji pasakojo, „kokia nuostabi atgaiva žmonijai
yra besisukančio ratu laiko žymėjimas. Žinoma, minutės ir valandos nenumaldomai
juda pirmyn ir niekada – atgal. Tačiau metų cikliškumas be galo viltingas. Mes
galime pradėti iš naujo, priimti sprendimus, tikėti, kad meilė vėl klestės.
Krikščionių bažnyčioje Jėzaus žinia sutalpinama vienerių metų cikle, švenčiant
vieną Jo šlovę po kitos: atėjimą ir tarnystę, mirtį, prisikėlimą ir būsimą
atėjimą. Liturginiai metai prasideda adventu. Taip, Jėzus buvo atėjęs ir vėl
ateis“.
Po šiltų ir prasmingų mokytojos Daivos
Česnulevičienės žodžių, tarsi viena šeima susėdome ratu, viduryje pastatėme ir
uždegėme žvakę. Tyloje su didele meile ir džiaugsmu visos žiūrėjome į žvakės
skleidžiamą šviesą.
Sako, reikia uždegti
žvakes
Ir po vieną
Sudeginti reikia,
Kol ateis valanda,
Atsinešus sudegintą
laiką,
Kada žemė liepsnos
Lyg žvaigždė
Danguje pažadėta
Virš juodos vienumos...
Reikia degint žvakes
Kaip likimo tekėjimą lėtą,
Kol neliks nė vienos, -
Tik dangus virš galvos
Vainikuotas.
Užsidekim žvakes-
Jei laukimas ateinančio duotas.
Autorius nežinomas
Adventas – yra metas ruošti kelius: atnaujinti
senuosius, taisyti apleistus, nutiesti naujus. Keliai, kuriais vargu ar eita,
keliai nuo žmogaus pas žmogų, nuo vyro pas žmoną, tėvų pas vaikus, vaikų pas
tėvus ir t. t. Tai Dievo kelias.
Neįprasta ir nuostabu, kad kiekviena savo rankoje laikėme uždegtas
žvakeles kaip gerumo, meilės ir laukimo simbolį. O jų liepsnelės šildė mūsų
širdis.
Žiemą gamtoje visi medžiai tarsi apmiršta, sušąla,
bet yra tokių, kurie nepasiduoda mirčiai ir žiemos šalčiui. Jie žaliuoja visą
žiemą. Bendraudami su medžiais žmonės pasijunta dvasiškai stipresni bei
gyvybiškesni.
Todėl nuoširdumą, užuojautą, tyras mintis ir kitus gražiausius jausmus,
bibliotekininkės išsakė puošdamos vainiką pušies šakelėmis.
Didžiausią ir reikšmingiausią adventinio
vainiko dalį sudarė bibliotekininkių susikibimas rankomis, kur mes stengėmės pasidalinti viena kitos rankų
šiluma ir savo širdyse įžiebti šviesą, kuri padėtų mums nepasiklysti tamsoje ir
laimingai sulaukti šv. Kalėdų.
Toliau savo vainiką puošėme miško kankorėžiais.
„Miške jie buvo užsidarę, o šilumoje išsiskleidė. Šilumos dėka atsiranda
viskas: pumpurai – žiedai – gėlės. Šiluma
- tai meilė. Ji atidaro žmonių širdis“, - pasakojo mokytoja.
Obuoliai mums primena Ievos
ir Adomo istoriją. Tad mes, prisimindamos Ievą ir Adomą, padėjome po obuolį,
kaip simbolį. Advento vainiką papuošėme ir spindinčiais žaisliukais.
Už šį renginį esame dėkingos mokytojai Daiva
Česnulevičienei, kuri padėjo mums pajusti rimties, dvasinio apsivalymo,
susikaupimo ir laukimo laiką. Sušilome visos kartu gerumu.
Renginys baigėsi įvairiomis bibliotekininkių
išsakytomis mintimis apie savo bibliotekas, pamąstymais, gerosios patirties
sklaida. Tiesiog visos gražiai pabendravome bei jaukiai pabuvome.
Daiva
Mikalauskienė
Lazdijų rajono mokyklų
bibliotekininkių metodinio būrelio pirmininkė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą