Įvairūs

Kviečiame bendradarbiauti

Mūsų LBD MS partnerė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka kuria įdomias ir naudingas virtualias parodas. dabar sukurta turtinga jubiliejinė poeto Jono Aisčio virtuali paroda. Kviečiame ją aplankyti ir pareklamuoti literatūros mokytojams. Šią nuorodą el. paštu ar per el. dienynus perduokite pedagogams, o gal ir mokiniams, įkelkite į savo bibliotekos skiltis mokyklų svetainėse ar savo atskiroje  interneto svetainėje jei tokią esate susikūrę. Šių parodų kūrėja visus kviečia lankytis virtualiose kultūrinėse erdvėse.

http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=DD3EA1BB1EB511E3BB61746164617373&inlanguage=lt&pathId=132

Naudingos, prasmingos ir dokumentinės mūsų parodos turėtų sudominti ir mokytojus, ir mokinius:)  

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Neišdildomi įspūdžiai kelionėje po Europos Sąjungos šalis

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė pakvietė 4 LBD narius dalyvauti kelionėje į Briuselį, aplankyti Europos Parlamentą. Po ilgų diskusijų taryba nutarė šia kelione paskatinti daugiausia narių sutelkusius Mokyklų, Kėdainių raj. savivaldybės M. Daukšos, Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešųjų bibliotekų skyrius bei VU bibliotekos skyrių už pagalbą organizuojant metinę konferenciją, 9-ąjį LBD suvažiavimą, darbą revizijos komisijoje.

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kasmet įsijungia į Europos dienai skirtų renginių maratoną,  Informacijos skyriaus vedėja Laimutė Dumšienė, bei šiame skyriuje dirbanti vyr. bibliotekininkė, Šilutės LBD skyriaus pirmininkė Sandra Jablonskienė kartu su bibliotekos komanda šiai dienai organizuoja patrauklius ir įsimintinus renginius, į kuriuos įtraukiami bendruomenės nariai – nuo paties mažiausio iki senjorų.

Šių eilučių autorė, ilgametė bibliotekininkų draugijos narė,  mielai prisideda prie vykdomų projektų, padėdama ruošti šventes vaikams. Tad buvo pravartu pasisemti naujų idėjų ir patirties šešių dienų pažintinėje kelionėje po Europos Sąjungos šalis: Vokietiją, Olandiją, Belgiją.

Nemaža keliautojų grupė, tarp kurių buvo ir keturios bibliotekininkės, susirinko iš visos Lietuvos miestų ir miestelių. Linksmai žaidimo forma susipažinę ir nuolatos „užliūliuojami“ nuostabių kelionės vadovės Jūratės Gratkauskaitės pasakojimų, apipintų legendomis apie visas pamatytas vietas, leidomės į kelionę. Visą kelionę sušildė nepakartojama ir nuoširdi Europos Parlamento narės Vilijos Blinkevičiūtės biuro patarėjos Linos Šaltienės šypsena. Nestigo vaišių ir įvairių siurprizų.

Kelionė prasidėjo nuo atvykimo į Tiuringiją (Vokietija). Aplankėme gimtąjį Johano Sebastiano Bacho miestą Eizenachą, šio miesto senamiestį: Hercogų rūmus, J. S. Bacho namą-muziejų, Martyno Liuterio namą Turgaus aikštėje bei Šv. Jono bažnyčią, kurioje jis skaitė pamokslus. Aplankėme 1067 m. pastatytą Vartburgo pilį. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių Vokietijos viduramžių pilių su įspūdinga ir puošnia iškilmių sale, Šv. Elžbietos apartamentais, Landgrafų kambariais. Išgirdome, kad čia vykdavo dainių varžybos, kurias Richardas Vagneris įamžino operoje „Tanhoizeris“.

Atvykus į Briuselį (Belgija) laukė ekskursija po šalies sostinę – miestą, kuriame susimaišė kalbos ir architektūros stiliai (Art Deco ir Art Nouveau pavyzdžiai).  Europos sostine tituluojamas miestas nustebina didžiuliais parkais ir moderniais dangoraižiais. Aplankėme gražiausią išlikusį XVII a. belgiškos prašmatnios architektūros pavyzdį – Didžiąją aikštę, apsuptą flamandiško renesanso stiliaus gildijų namų, apžiūrėjome miesto Rotušę, mažo berniuko, besišlapinančio į baseinėlį, statulą (Manneken Pis), kuri yra tokia pat Briuselio įžymybė kaip ir Trevi fontanas Romoje. Europos parlamento pastatai ir teritorija užima didelę miesto dalį, tai tarsi miestas mieste. Atrodo, kad stikliniais daugiaaukščiais užstatytas „La Défense“ – modernusis Paryžiaus verslo centras -  būtų persikėlęs į Belgijos sostinę... Prieš patekdami į Parlamento rūmus aplankėm skverelyje pastatytą buvusios Berlyno sienos fragmentą - suskaldytos Europos simbolį. Tačiau šis simbolis kartu liudija ir Europos pažangos bei vienybės galią, nes siena buvo nugriauta ir dabar ES parlamentas pasitinka didžiuliu šviečiančiu užrašu „United in Diversity“.

Tą pačią dieną po pietų mūsų laukė šiltas susitikimas su mūsų visų gerbiama europarlamentare Vilija Blinkevičiūte, nemaža nuveikusia Lietuvos labui labiausiai socialinės apsaugos  srityje, neaplenkiant ir bibliotekų bei bibliotekininkų. Sužavėjo jos paprastas ir nuoširdus bendravimas. Susirinkusieji į susitikimą klausėsi pristatymo apie jos nuveiktus darbus ir veiklą atskiruose parlamento komitetuose. Europarlamentarė papasakojo apie savo kasdienybę, darbo EP subtilybes, atvirai komentavo ir dėstė savo poziciją Lietuvos politinės, socialinės ir ekonominės padėties klausimais. Vilija pabrėžė, kad sėkmingam darbui europarlamente svarbiausia turėti savo idėjų ir mokėti jas ginti, sugebėjimas siekti kompromiso ir derėtis. Aplankėme ir plenarinių posėdžių salę, įspūdingą savo mastais. Iš žurnalistams skirto balkono galėjome fotografuoti pačią salę ir vieni kitus, nes tuo metu posėdis nevyko. Vėliau išvykos dalyviai fotografavosi visų Europos Sąjungos šalių vėliavų fone.
Įsimintinas neformalus bendravimas vakare prie vaišių stalo pačiame Briuselio centre 400 m. senumo pastate įsikūrusiame restorane „Amadeus“, kurio visos sienos iki lubų užstatytos senų knygų lentynomis ir papuoštos senoviniais flamandų tapytojų darbais. Mus, bibliotekininkes, tai  ypač maloniai nustebino.

Po nakvynės ir pusryčių viešbutyje, pačiame Antverpeno (Belgija) centre, išvykome į imperatoriaus Karolio 5-ojo viduramžių miestą Gentą (Belgija). Vaikštinėjome po flamandišką miestą, matėme didingą gotikinę Šv. Bavo katedrą. Viena iš vaizdingiausių Gento gatvių – Graslei, kurioje stovi gildijų galią simbolizavę namai, taip pat joje galima išvysti miesto emblemą – 91 metro aukščio viduramžių varpinę, o taip pat senovinę akmeninę grafų pilį-tvirtovę.

Nenusakomai sužavėjo ir Briugė (Belgija) – miestas–muziejus po atviru dangumi, vadinamas „Šiaurės Venecija“. Vandens kanalai, dviračiai, „blusų turgus“, žaluma, saulė ir ramybė užbūrė keliautojus. Karietos su žirgais, tylūs parkai, gulbių slėnis pačiame miesto centre ir karų nematę viduramžiški pastatai bylojo apie turtingą ir ramų šio miestelio gyvenimą. Mažų akmeninių plytelių grindiniai visuose aplankytuose miestuose liudijo šio krašto žmonių atsakingą požiūrį į gyvenimo kokybę, ilgaamžiškumo ir patvarumo vertinimą. Jie lygūs, tvirti ir galintys tokiais išlikti dar keletą šimtmečių. Palyginti su Briuseliu, tai – lyg tykus užutėkis, skaičiuojantis jau antrą tūkstantį metų. Pažintį su miestu pradėjome nuo jo žydrųjų arterijų – senove dvelkiančių kanalų. Iš lengvai vandeniu slystančios valties atsiveria tyloje pasislėpę miestiečių sodai, kitaip atsiskleidžia tiltų grožis, paslaptingos gatvelės ir pastatai, išnyrantys prieš akis lyg paveikslai Vaikščiojant vingiuotomis gatvelėmis po viduramžiais dvelkiantį flamandų miestą, stebint kanalus, bažnyčias, bokštus ir tiltus, galima įsivaizduoti, kad patekai į kitą laikmetį. Miestas žavi didingu senovės paminklų grožiu, rūmais, muziejų gausa. Vienas įdomiausių Belgijos fenomenų – naktimis apšviesti visi šalies keliai įskaitant užmiesčio. Tai liudija, kad šalies valdžia rūpinasi gyventojų saugumu negailėdama tam lėšų.

Vakare atvykus į Antverpeną, pasaulinės reikšmės deimantų sostinę, neišdildomą įspūdį paliko pasivaikščiojimas po spindintį deimantų parduotuvėmis senamiestį. Itin sužavėjo Didžioji aikštė su Brabo fontanu ir renesansiniais gildijų namais, įspūdinga gotikine katedra. Antverpenas – antrasis pagal dydį miestas Belgijoje, pagrindinis šalies verslo centras, vienas didžiausių uostų pasaulyje (netoli Šiaurės jūros). Yra dailės menų ir istorijos muziejai, zoologijos sodas. Tarp miesto įžymybių – vėlyvosios gotikos katedra (XIV–XVII a.), pilis (perstatyta XVI a.) ir Rubenso namas.

Vos atvykę į Amsterdamą (Olandija) pajutome laisvės ir tolerantiškumo atmosferą. Gatvės muzikos garsai ir praeivių gausa ir įvairovė iš karto leido prisijaukinti šį miestą. Stebino nepakartojama Dam (Rotušės) aikštė, Singel kanalas, gėlių turgus, užburiantis gėlių ir jų spalvų įvairove. Kai kas iš mūsų aplankė ir garsųjį Madame Tussaud vaškinių figūrų muziejų. Vaikščiodami miesto gatvėmis turėjome saugotis pro šalį skriejančių dviračių, nes jie šiame mieste yra pagrindinė susisiekimo priemonė. O kur dar plaukimas apžvalginiu laivu Amsterdamo kanalais, kai atsiveria visas miesto ant vandens grožis.

Puiku, kai žmonėms suteikiama galimybė pamatyti ir geriau pažinti kitų Europos Sąjungos šalių kultūrą, prisiliesti prie turtingos tų šalių istorijos. Visa kelionė įsimintina tiek dalykine, tiek pažintine prasme, nes visuomet yra naudinga savo akimis pamatyti, kaip yra svetur, pasisemti patirties, idėjų bei jas parvežti kolegoms.

Liuda Nausėdienė,

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos

Vaikų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė

Irena Kryžanauskienė,

Vilniaus Antakalnio gimnazijos bibliotekos vedėja,

LBD Mokyklų skyriaus pirmininkė

Kviečiame į Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos parengtą  virtualiąją parodą skirtą Adomo Mickevičiaus 125 - osioms metinėms

Virtuali ekspozicija http://www.amb.lt/lt/bibliotekos-naujienos/188-virtuali-ekspozicija-apie-adoma-mickeviciu-naujiena

Virtuali paroda skirta Tarmių metams Lietuvos Nacionalinėje  Martyno Mažvydo bibliotekoje

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos centras parengė virtualią parodą „2013-ieji – Tarmių metai“, , kurioje pristatomi gyvosios kalbos pavyzdžiai, tarmių tekstai, tarmių ir šnektų žodynai.

Virtuali paroda Kristijonui Donelaičiui Lietuvos Nacionalinėje  bibliotekoje

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta virtuali paroda „Kristijonas Donelaitis. Sveiks, svieteli margs!..“, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.

Parodoje atspindėti svarbiausi K. Donelaičio biografijos momentai, supažindinama su jo parašytais kūriniais, atminimo įamžinimu dailėje, teatre, muzikoje, kine, knygomis ir straipsniais apie rašytoją.

Virtuali paroda Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje

Atkreipkite dėmesį - 2014-ieji metai bus Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Bibliotekinikai tam iš anksto ruošiasi. Kviečiame susipažinti su nauja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui. 

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Skaitymo svarba jauno žmogaus gyvenime

Ką be padarytum,  kad gera knyga pasiektų vaiko rankas – padarai ne tik dėl paties vaiko, bet ir dėl tėvynės. Apsiskaitęs, kritinio mąstymo, jautrus ir lakios vaizduotės žmogus – neįkainojama vertybė valstybei ir visuomenei. O tokių žmonių su kiekviena karta vis mažėja, kaip gąsdinančiai sparčiai mažėja ir skaitančiųjų. Tą labai gerai jaučiame mes – dirbantieji mokyklų bibliotekose.

Skaitymas – tai kalbos ženklų ir teksto prasmės pažinimo, supratimo ir suvokimo procesas. Skaitytojas pažįsta, analizuoja, priima, suvokia teksto perteikiamą informaciją, vertybes ir idėjas. Informacija, gaunama skaitant tekstą (matant tik simbolius, bet suprantant reikšmes, susikuriant vaizdus ir suvokiant prasmes) giliausiai ir ilgiausiai įsirašo į atmintį, nes įsitvirtina per keletą „kanalų“: regėjimą, protą, vaizduotę ir jausmą. Mąstymas kartu su jausmu ir vaizduote ypač stiprus skaitant grožinės literatūros tekstus, kurie priverčia ne tik suprasti, bet ir lyginti bei vertinti. Tai vienas svarbiausių veiksnių asmenybės formavimuisi ir saviugdai. Grožinės literatūros kūriniuose mes susiduriame su kitų (rašytojų ar jų knygų herojų) patirtimi, jų matymu ir to dėka galime išgyventi tokius gyvenimus ir tokias situacijas, kurios mums niekada nebus duotos, nes kiekvienas iš mūsų teturime VIENĄ gyvenimą. Tai plečia akiratį, jausminę ir vertybinę patirtį, turtina žodyną. Skaitymas neatskiriamas visos kultūros elementas. Jis tobulina mąstymą, jauseną, apskritai asmenybę, formuoja, plėtoja gamtos, visuomenės ir žmogaus pažinimą, modeliuoja individualią pasaulio sampratą. Be viso to – viena svarbiausių skaitymo funkcijų yra komunikacinė. Tai bendravimas su kitu per tekstą ir su kitais „apie tekstą“ (nemažai yra galimybių diskutuoti apie tekstus ir dalintis gauta patirtimi internetinėje erdvėje).

                                                                                                            Irena Kryžanauskienė

Čia, žemiau, pridedu įdomų interviu šia tema. Gal kam nors bus naudinga vykdant šventą skaitymo skatinimo misiją...

Arvydą Vereckį kalbina „Veido“ žurnalistas

Kaip rodo tarptautiniai moksleivių pasiekimų tyrimai, mūsų vaikų skaitymo gebėjimai ir įgūdžiai – vieni silpniausių pasaulyje. Knygos vietą užėmė išmanieji IT įrenginiai ir televizorius, o knygų mūsų vaikai beveik nebeskaito.
Ar dar yra vilčių sugrąžinti vaikus ir suaugusiuosius prie knygų? Kada Lietuvoje baigsis popierinės knygos era? Apie tai kalbamės su vaikų ir paauglių literatūros ekspertu, leidyklos “Nieko rimto” vadovu Arvydu Vereckiu.

A.V.: Tiksliai numatyti ateities pokyčių, kas bus po septynerių ar dešimties metų, neįmanoma, juk prieš septynerius metus mes net negalėjome prognozuoti šiandieninės technologinės tikrovės. Kita vertus, jei kalbėtume apie laikraščių ateitį, manau, po septynerių metų jie pereis į elektroninį formatą. Šitai, beje, mums signalizuoja ne tik “Lietuvos ryto” leidėjų išsakyti ketinimai, bet ir skandinaviškų tradicijų sekėjų “Verslo žinių” sprendimas nuo kitų metų vis labiau eiti į elektroninę erdvę.
Bet kai kalbama apie kitą spausdintinį žodį – žurnalus ir knygas, manau, situacija klostysis priešinga linkme: jų tiražai didės. Mąstantis skaitytojas ir šiandien mieliau šiurena popierinę knygą ar žurnalą, nei maigo kompiuterį ar skaito skaityklėje. Be to, kaip rodo pasaulinės tendencijos, skaitančiųjų knygas skaityklėse nebedaugėja tiek, kiek tikėtasi. Lietuvoje knygas skaitančiųjų skaityklėse dar mažiau.
Tiesa, pagrindiniai statistinio lietuvio, statistinio europiečio nuomonės formuotojai yra amerikiečiai ir dar britai, o mes – tik sekėjai. Iš tikrųjų kaimelis yra ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga.
Mintis, kas yra vertybė, ateina iš JAV, o amerikiečiai gyvena visiškai kitaip nei mes. Štai nusipirko amerikietis puodelį už tris šimtus dolerių, bet pasikeitė aplinkybės ir jis turi keltis gyventi į kitą miestą, mat rado kitą darbą, tad jis viską parduoda, o minėtą 300 dolerių kainavusį puodelį – viso labo už dolerį.
Viena vertus, egzistenciškai toks elgesys labai sveikintinas – mąstoma pažangiai, nėra prisirišimo prie daiktų. Kita vertus, patys amerikiečiai tampa tarsi vienkartiniai indai, nes nebeturi identiteto, nebėra sąsajų. Toks žmogus – tik vartotojas. Bet aš manau, kad mes gana greitai “prisivartosime” tų “iPadų”, “iPhonų”, “iPodų”. Šitai, beje, ypač gerai parodo tokių gerovės kraštų, kaip Skandinavija, požiūris – jie vis labiau siekia natūralumo, tikrumo. Manau, kad apie 2020-uosius tai ateis ir pas mus.
VEIDAS: O kas šiandien mums, mūsų vaikams, yra didžiausia vertybė?
A.V.: Gal ir skambės paradoksaliai, bet, manau, tarpusavio santykiai – su tėvais, draugais, aplinka, knyga, nes iš tikrųjų, nors telekomunikacijos, socialiniai tinklai mums teikia daug galimybių bendrauti, užmegzti santykius, tai tėra artumo iliuzija: ši gerovė kuria atskirtį.
Todėl tėvai turi laiku truktelėti vaikus atgalios, kad šie suprastų, jog bendravimas, arbatos gėrimas susėdus yra taip pat atraktyvu, veikia taip pat veikia kerinčiai kaip ir 3D kinas. Deja, šiandieninė mūsų vaikų karta, išskyrus retas išimtis, neturi bendravimo įgūdžių. O kai jų neturi, tai tada atsisėdi, pasiimi energinio gėrimo, spragėsių ir smaksai priešais ekraną.
Dar vienas dalykas į kurį mes neatkreipėme dėmesio: pagerėjus mūsų buičiai, mes, ypač mūsų vaikai, nustojome būti kūrybingi. Dabar dauguma žmonių galvoja mums nuomonių formuotojų pamėtėtais vaizdiniais. Kaip pastebi įvairius užsiėmimus su vaikais nuolat vedanti “Nieko rimto” dailininkė Sigutė Ach, net 95 proc. vaikų visiškai nebemoka fantazuoti. Ji vaikams pasiūlo kartu užsimerkti ir pafantazuoti, kokį jie regi katinėlį ir kokį norėtų nupiešti. Kaip manote, ką atsako 95 proc. vaikų? Ogi jei pasiūlyta pagalvoti apie katiną, vadinasi, tai tik apie Garfildą. Nebėra močiutės Rainiuko ar draugo Murklio.
Mano nuomone, vien į IT ar televizorių susikoncentravęs ir knygų neskaitantis vaikas neatrakina savo fantazijos pasaulio. Juk kai skaitome knygą, turime įsivaizduoti veiksmą, fantazuoti, įsijausti.
VEIDAS: O kada mūsų vaikai nustojo fantazuoti?
A.V.: Manau, sulig išmaniųjų telefonų eros pradžia, arba kai “Apple” kompanija atidarė “App Store” parduotuvę, tai buvo 2003-ieji.
VEIDAS: Iš kitų jūsų kolegų leidėjų teko girdėti, esą prieš dešimt metų net negalėjai įsivaizduoti, kad kas nors pirktų piešinėlių knygas su mažai teksto, o dabar tai visuotinai paplitę. Retas galvoja apie išliekamąją knygos vertę. Kodėl?
A.V.: Taip, šiandien mums reikia kitokio tipo literatūros. Ypač prasti klasikos skaitymo reikalai. Ją vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knyga, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti, tarkime, Vytautą Račicką, vaikas skaitys, bet tikrai nebus laimingas.
Kita vertus, kad ir kaip vertintume populiarių knygų, tokių kaip “Haris Poteris” ar “Žiedų valdovas”, išliekamąją meninę vertą, jos daliai šiandieninių paauglių padarė didelę įtaką – neskaitančius vaikus išmokė skaityti ir truktelėjo į knygų pasaulį, paskatino ieškoti bei skaityti ir klasika tapusias knygas.
Antra vertus, analizuojant kitų šalių patirtį matyti, kad knygų mados, kaip ir drabužių mados, yra veikiamos besikartojančių ciklų. Skandinavai arba vokiečiai šitai jau patyrė: šiandien jų vaikai ir paaugliai vėl skaito daug vertingos literatūros. Žinoma, prie to daug prisidėjo ir jų vyriausybės. Štai vokiečiai, vos tik pamatę, kad suprastėjo vaikų skaitymo įgūdžiai, iškart ėmėsi tyrimų, kokios priežastys tai lemia, ir tuoj pat skyrė net 400 mln. eurų skaitymo programoms. Ir vaikų skaitymo gebėjimai vėl pagerėjo.
Beje, teko bendrauti su tenykščiais kolegomis ir jie atkreipė dėmesį, kad turtingi vokiečiai namie sąmoningai atsisako kompiuterių, televizoriaus. O jei vaikui reikia rašyti referatą, tai pasiūlo nueiti į biblioteką. Namie vaiko pramoga tampa ne IT žaisliukai, o knyga. Jei vaikas nori pažiūrėti filmą, tada su tėvais eina į kiną, bet jokio televizoriaus ar kompiuterio nėra. Tai rimtas darbas tiek tėvams, tiek vaikams, bet jei vaiku neužsiimsi, jis nesilavins.
Arba štai dar visai neseniai britai išgyveno dėl smuktelėjusio vaikų skaitymo. Bet kai pagrindiniai dienraščiai paskelbė straipsnį apie mergaitę, kuri labai anksti pradėjo daug skaityti ir atlikus testus paaiškėjo, kad jos IQ dar didesnis nei visų laikų geriausio fiziko Alberto Einsteino, o mokslininkai paaiškino, jog tam įtakos turėjo ankstyvas skaitymas, jau po mėnesio nuo šito straipsnio pasirodymo skaitomumas padidėjo 5–6 proc. Tai ir tėvų, ir vyriausybės indėlis. O pas mus viena reforma veja kitą, bet rezultatas nekinta. Aš manau, kad mūsų politikai arba nesuvokia skaitymo svarbos, arba net ir nėra suinteresuoti, kad vaikai daugiau skaitytų.
Lygiai taip pat ir tėvai yra naivūs manydami, kad užteks paraginti vaikus skaityti, ir šie jau sės prie knygų. Ne. Vaikas sakys: „Taip, tėti, tu šauniai šneki”, bet elgsis taip, kaip elgiasi tėvas: jei tėvas neskaito, neskaitys ir vaikas, o jei tėvai daug skaito, tai ilgainiui net ir neskaitantis vaikas pradės skaityti.
VEIDAS: Vis daugiau itin rimtų Vakarų šalių psichologų teigia, kad tėvai nebeturi vaikams jokios įtakos, vos tik šie pradeda lankyti mokyklą: vaikai visą dieną po 6–10 val. praleidžia mokykloje su draugais ir mokytojais, namo grįžta tik vakare ir tėvus iki miego mato viso labo porą valandų. Todėl didžiausią įtaką vaiko vertybėms, elgsenai turi nebe tėvai, o draugai ir ypač mokytojai. Taigi jei kas nors su mūsų vaikais yra ne taip, pirmiausia turėtume tyrinėti mokytojų veiklą.
A.V.: Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti, bet taip, problema nėra vienpusė. Iš tikrųjų ikimokyklinukams tėvai daro labai didelę įtaką, o draugai šiuo amžiaus tarpsniu tėra foninė muzika. Mokyklinukams, paaugliams didžiausią įtaką jau daro draugai – tiek geri, tiek blogi. Jei tėveliai nesugebėjo ar nespėjo priešmokyklinukui paaiškinti, kad knygų skaitymas, mokykla yra nuostabu, ir jei pora metų vyresnis draugas pasakė, kad knygos, mokykla yra š…, tai bus labai sunku vaiką perorientuoti mąstyti kitaip. Juk draugas, ypač šiek tiek vyresnis, yra autoritetas, vaikas nori su juo draugauti, į jį lygiuotis. Mat noras draugauti sukuria prioritetus vaiko vidiniame pasaulyje, o tėvai yra kaip konstanta. Vaikas tėvų svarbą gali suvokti tik tada, kai netenka tėvelių arba vieno iš jų. Bet jei jis turi abu tėvelius, o dar ir labai jį mylinčius, tai jis sakys: „Mama, Tomas man sakė, kad mokykla yra š…”
Ypač didelė problema, jei klasės lyderiu tampa neskaitantis vaikas. Tuomet užteks jam pasakyti, kad skaitymas – nieko gero, verčiau važinėtis dviračiu, ir viskas, jis visai klasei prikirps sparnus, vaikai nebeskaitys.
Po draugų eina pedagogai. Jei jie yra charizmatiški, įdomūs, dega aistra mokyti, jie tampa asmenybės formuotojais. Aš pats turėjau puikią literatūros mokytoją, ir kadangi pats buvau linkęs prie literatūros, tai ji prisidėjo prie to, kad šiandien esu leidėjas.
Tiesa, kaip teko išgirsti neseniai kalbantis su vienos prestižinių Vilniaus mokyklų mokytojais, šiandieniniams vaikams mokytojai nebėra autoritetai. Ir tai vėlgi nevienalypis reiškinys. Yra visko, tačiau viena bėdų ta, kad esama daug labai silpnų mokytojų.
Tačiau jei tėvai su vaikais palaiko artimus ryšius, kalbasi apie visus jų rūpesčius, jie taip pat turi daug įtakos savo vaikui.
VEIDAS: Jūs teigiate, kad šiuolaikiniai vaikai, priešingai nei jų tėvai, nebeturi ir savų herojų rašytojų, tai yra kūrinio neidentifikuoja su autoriumi, kad jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai “rišasi” prie pačios knygos. Kodėl?
A.V.: Šiuolaikiniai vaikai yra veikiami aplinkos – tam, kad tavimi sektų, laikytų savo herojumi, reikia mokėti derinti rašymą su komunikavimu. Šiandieniniams vaikams svarbu, kad knyga būtų pagaviai parašyta, rašytojas būtų jaunas, charizmatiškas ir dar labai svarbu, kad būtų gyvas, komunikuotų per žiniasklaidą, jį būtų galima “paliesti” bent per socialinius tinklus.
Kai mes buvome vaikai, geriausiu atveju, buvome matę mėgstamo rašytojo nuotrauką knygoje arba štai klausydavomės “Foje” ir net negalvojome, kad būtinai turime dar ir pasikalbėti su jos lyderiu Andriumi Mamontovu. Šiandien užtenka prisijungti prie “Facebook” tinklo, parašyti Andriui, ir jei nenusišnekėjai, greičiausiai jis parašys atsakymą.
Deja, ne visi talentingi rašytojai geba ir labai pagaviai rašyti, ir kalbėti. Štai visame pasaulyje labai populiarios “Petsono” serijos autorius Svenas Nordqvistas yra nuostabus rašytojas, bet visiškas intravertas. Pamenu, atvyko į Maskvą susitikti su skaitytojais, bet tarsi jo knygų herojus Findusas ir prasėdėjo sunėręs rankas ant pilvo, ir pratylėjo kaip visiškas nuoboda.
O štai „Siaubų autobuso” serijos autorius Paulas van Loonas, kurį mes buvome pasikvietę, – ne tik pagavų stilių turintis rašytojas, įdomus pašnekovas, bet ir itin charizmatiškas, todėl jis yra vaikų herojus, daro jiems didžiulę įtaką.
Mirę rašytojai, net ir labai talentingi, deja, nebėra vaikui įdomūs. Todėl į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė, o keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas. Jo vietą topų viršūnėje užėmė užsienio autoriai.
Manau, kad jei mūsų žavioji, talentingoji poetė Salomėja Nėris šiandien būtų gyva, jos poezija taip pat būtų „ant bangos”. Paaugliai vaikščiotų iš paskos sakydami: “Panele poete, gal galima kaip nors su jumis susitikti?” Charizmatiškos asmenybės tikrai daro didžiulę įtaką, bet jų nedaug.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad net jei rašytojas gerai rašo, bet nedalyvauja socialiniuose tinkluose, jo neskaitys?
A.V.: Yra dalis skaitytojų, kuriems nereikia tokios prieigos, jie skaitys, nes žinos, kad tai puikus kūrinys. Bet masiniam skaitytojui rašytojo dalyvavimas socialiniuose tinkluose labai svarbus. Juk didžioji masė nori paliesti rašytoją, tai yra „touch” karta. Šitai irgi prasidėjo apie 2003-iuosius. O kadangi per pastarąjį dešimtmetį informacijos, ateinančios į mūsų smegenis, srautai išaugo kartais, tai tiesiog natūraliai nauja pavardė (kurią matai šmėžčiojančią socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje) išstumia seną.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip skiriasi knygų mugių ir knygynų pirkėjų skonis?
A.V.: Į knygų muges ateina sėkmės lydimi žmonės, žinantys, ko nori, tai labai įdomios asmenybės. Aš negirdėjau, kad būtų sėkmės lydimų žmonių, kurie neskaito. Tokių žmonių namuose yra gausios bibliotekos, jie daug skaito. Bet didelio skirtumo, palyginti su knygynų klientais, nėra. Skirtumas yra tarp knygynų ir prekybos centrų lankytojų – čia vyrauja populiarios, masiniam vartojimui skirtos knygos, todėl ir jų pirkėjas specifinis.

-----------------------------------------------------------------------------------------

Kviečiame pasižvalgyti po gražiausias pasaulio bibliotekas